Įsiklausau- girdžiu Tėčio plakamo dalgio aimaną. O šalia žąsinas ir kiaulytė, du didžiausi kiemo ir tėčio draugai. Tai jie ankstyvą rytą palieka pirmąsias brydes rasoje.
Matau jį sėdintį ant pradalgės ir akimis stabdantį saulės tekėjimą... Saulė ir pieva, pieva ir saulė...Aitrokas nupjautos žolės kvapas, jo nupasakoti neįmanoma, jį reikia įkvėpti vaikystėje ir neštis per gyvenimą.
-Dar, dar nors vieną kitą , nors vieną kitą.... suguldyti, o tada saulutei darbo netgi trim dienom užduosiu, įsimink dukrele tiek trunka kol suguldyta žolelė virsta kvapiu šieneliu, kartodavo tetukas.
Vaikystė dovanoja patirtį, kurią įvertini brandoje. O vaikystės pieva- mūsų minčių brydės ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą